- šveliai
- ךveliaĩ (plg. vok. Schwelle) sm. pl. (4) LKAI36(Lkš, Snt, Br), Lkč, Čb, švẽliai (2) NmŽ; Ūd apatinis, pamatinis pastato vainikas: Padarėm pudamentą i tiesim šveliùs Jrb. Šveliaĩ papuvo, ir trioba ėmė griūt Skr.
Dictionary of the Lithuanian Language.